Šiandien mūsų dirbtuvėse ypatingas "svečias" - Cremona, kurį savo skambėsiu palietė milijonus širdžių ir tapo savotiška ikona Lietuvoje. Būtent šitą gitarą mes matome Vytauto rankose filme „Mažoji išpažintis“ (1971 m.), tik tuo metu ji dar neturėjo visiems gerai atpažįstamo stygų laikiklio. Per daugiau nei 50 metu gitara taip pat gavo dar kelis reikšmingus simbolius - viduje vietoj gamintojo lipduko atsirado akys, taip pat ant korpuso buvo paliktas parašas. Bet apart simbolių laikas ir bardo gyvenimo nuotykiai nepagailėjo ir pačios gitaros - stipriai nutrupėjo baltas plastikinis apvadas ir medžio ornamentas (purfling), vietomis jo visai nebuvo. Taip pat labai prastai laikėsi tiltas (kurį eigoje visgi teko perklijuoti), nulūžo 4os stygos derinimo mechanizmas.
Didžioji garbė turėti galimybę prisiliesti prie tokio legendinio instrumento, o dar didesnė - kai pasitiki ir kreipiasi dėl restauracijos. “With great power comes great responsibility.” - viena mėgstamiausių mano citatų iš žmogaus-voro filmo, todėl šiam darbui buvau nusiteikęs labai rimtai. Su nauju gitaros savininku aptarėme restauracijos planą, kurios metu reikėjo padaryti gitarą grojamą, sutvarkyti apvadą ir išsaugoti kiek įmanoma originalią išvaizdą. Užduotis sunki, bet įkandama, važiojame!
Problemos atsirado iš karto, originalus apvadas buvo 2mm storio, kas šios dienos gitarų gamintojų pasaulyje jau retenybė. Taip pat tai turi būti ABS, o ne koks nors kitas plastiko tipas. Ilgos valandos paieškų ir aš užsisakiau viską, ką įmanoma buvo rasti tinkamų išmatavimų.
Pataikyti į spalvą net nesitikėjau, svarbiausia, kad būtų kuo arčiau originalo, bet kiek šviesesnė, kad galėčiau veliau su aerografu spalvą pakoreguoti (tai pat ir natūralią spalvos degradaciją). Tikrai pasisekė, vienas plastikas labai gerai tiko ir buvo keliais tonais šviesesnis, tai pat ir visi išmatavimai tiko.
Dabar įvertinu kiek nukentėjo medinis ornamentas tarp apvado ir dekos (vadinasi "purfling"). Viršuje liko maždaug 3\4 sveiko, lūžo ir pasimetė tik tai 2 išoriniai sluoksniai tamsaus beicuoto medžio, o apačioje... deja, jau vietomis nebuvo nieko. Todėl apart plastiko reikėjo pasirūpinti ir medžio lukštu atitinkamos spalvos ir storio. Aišku ir čia ne be staigmenų - originalios medžio juostos buvo tik apie 0,4mm storio, o šių metų standartas yra apie 0,55-0,6mm, kas tikrai yra per daug. Reiškia kiekvieną juostą teks kalibruoti iki norimo storio, kad viskas atitiktų.
Kai 14 juostos paruoštos (5+5 apačioje ir 2+2 viršuje) galima ruošti pačios gitaros kampą. Labai lėtai ir atsargiai su peiliu ir kaltu tenka krapštyti seną apvadą ir dalį purflingo lauk, nepažeidžiant gitaros dekų ir šonų. Lėtai ir atsargiai...
Taip pat reikia sutvirtinti viską, kas dar nelūžo, bet atsiklijavo. Dar radau, kad atsiklijavo ir viršutinė deka nuo galinio medžio bloko, valau senus klijus ir klijuoju iš naujo. Po to vyksta kampo valymas nuo senų klijų (kažkas panašaus į CA) ir apvado finalinis paruošimas, reikia sumažinti jo aukšti, kad klijuojant jis nepasvirtų į vidų.
Šių laikų gitaros nepasižymi labai aukšta surinkimo kokybe, todėl dažnai galima pamatyti, kad apvado storis nėra vienodas per visą ilgį, kažkur jis yra pilno numatyto storio, kažkur plonesnis. Tai atsitinka dėl nelabai preciziško frezavimo, klijavimo klaidų ir tt. Šioje gitaroje tokia vieta buvo iš apatinės dekos pusės, todėl norint išlaikyti maksimalią autentiką šituos niuansus atkartoju. Kitas atvejis - kai apvadas nėra lygiai su šonu, kažkur jis išlenda už šonų linijos, kažkur jos nepasiekia, tai yra medžio judėjimo pasekmės. Taip pat šį momentą nepraleisiu.
Pats apvado ir purflingo klijavimas vyksta keliais etapais:
1) naudojant teflono (PTFE) juostą vietoje purflingo klijuoju apvadą prie šono su elastinga ir delikatine dažymo juosta naudojant tirštus CA klijus.
2) teflono juosta traukiama iš purflingo griovelio ir vietoje jos įdedamas jau medinis ornamentas, kuri jau galima klijuoti medžio klijais.
Po klijavimo lyginame pirflingą ir apvadą iki dekos\šonų lygio (vietomis daugiau ir mažiau, imituojant senėjimą).
Pats apvado apvalinimas pagal technologiją buvo daromas su scraperiu (grandikliu), kuris palieka būdingą raštą, įbrėžimus, nelygumus ir tt.
Sekantis žingsnis - pakeisti plastiko gabaliuką ant grifo "kulno", jis irgi visas sutrupėjęs. Po to jau judu prie paruošimo kosmetikai, reikia užpildyti tarpus. Tose vietose, kur tarpų nebuvo (pvz purflingas ant dekos) naudoju CA klijus, nes jie mažiausiai "nusėda" po lakavimo, o kur tarpai su laiku matosi (ypatingai apvado sujungimas su šonais) naudoju juodą košytę iš stiklo sferų su šelaku, po lakavimo šis užpildas "nusėda" labiau (ką dar smuikų meistrai sugalvoja!).
Tam, kad naujas medis gerai įsipaišytų ir derėtų su senu ji reikia taip pat pasendinti. Tai daroma dviem etapais:
1) cheminis sendinimas. Yra keli reagentai, kas iš tikrųjų sendina medieną, pvz Potassium Dicromate, Nitrite ir Nitrate, Sodium Nitrite. Po jų medis neatrodo dažytas.
2) lakavimas su beicais. Šis finalinis žingsnis padeda jau užbaigti spalvos pritaikymą.
Po pirmo žingsnio galima ruošti gitarą lakavimui, o tam reikia ją užklijuoti tose vietose, kur mes nulakuoti nenorime... tas užtruko apie valandą :D
Matome, kad visas gitaros lakas yra gerokai suskilęs, pagal visas savybes primena nitro ar kitokį 1k laką. Bet jis retai skilinėja virš plastiko,bet vis tiek turi tam tikrą tekstūrą, mikro skilimus. Todėl šiam darbui parinkau švelnaus skilinėjimo Nitorlack nitro laką ir pridėjau Vintage amber beicą.
Po džiūvimo šalinu visą apsaugą (eh, kaip gaila visada), pašalinu lako "laiptuką", ir pradedu daryti finalinį "marafetą". O tai:
1) blizgumo suvienodinimas
2) visų naujų klijų ir mikro įbrėžimų šalinimas
3) seno remonto tvarkymas
O dabar prie tilto. Kaip galvojate, o kodėl atsirado tas metalinis stygų laikiklis?
Matosi, kad pats tiltas tikrai sveikas, skylutės stygom nepažeistos. Bet panašu, kad vienu metų tiltas atsiklijavo ir jį bandė priklijuoti atgal, be jokio valymo, priderinimo ir tt. Aišku, tiltas vėl atsiklijavo, bet atrodo, kad dar ne visai. Todėl sugalvojo įdėti stygų laikiklį tam, kad nuimtų apkrovą nuo tilto, tada stygos tiesiog prispaudžia jį prie korpuso. Tą pati sprendimą galime pamatyti ir tarp naujų meistrinių gitarų, pvz Kris Barnett.
Deja, pati stygų laikiklio geometrija nebuvo gerai apgalvota (ar realizuota), todėl uždedant stygas jis remdavosi į tilto galinę briauną ir vis dar jį laužydavo. Tiltą nuėmiau, sutvarkiau klijavimo paviršius, priderinau pagal geometriją ir priklijavau. Stygų laikiklio geometriją taip pat sutvarkiau, kad liktų tarpelis iki tilto.
Kuoliuko šafto taisymas buvo gan paprastas, nes turėjo viduje metalinį šerdį. Liko tik surinkti plastikinius gabaliukus kartu ir suklijuoti, tarpus užpildyti plastiku su acetonu.
Savininkas pageidavo įdėti naujas nailoninės stygas, ir gitara vėl gali skambėti!
Kaip visada dėkoju savininkui už kantrybę ir pasitikėjimą, darbas buvo stambus, bet rezultatas, manau, visai pavyko. Naujas apvadas ir purfling atrodo natūraliai, kaip ir "priklauso" tų laikų gitarom. Ačiū už dėmesį ir iki!