Styginių instrumentų pasaulis yra visiškai kitoks, negu gitarų. Visai kitokios medžiagos, klijai, konstrukcija, grojimo specifika ir visa filosofija. Jie buvo sukurti su mintimi, kad nieko amžino nėra, todėl taisymas ir aptarnavimas turėtų būti patogus. Tas pats galioja ir jų dengimui.
Smuikų meistrai naudoja tik dviejų tipų laką - aliejinį ir spiritinį, o tai reiškia, kad dengimą visada galima atnaujinti be ypatingų intervencijų. Bet yra ir kita medalio pusė - lakas labai trapus, bijo net lengvų smūgių, bet kokio skiediklio, alkoholio. Taip pat esant dideliam karščiui jis tampa minkštas ir jį galima dar lengviau pažeisti. Tas ir atsitiko vienam instrumentui.
Matome kelis įbrėžimus ant lako, pažeistas medis. Pirmas dalykas, nuo ko reikia pradėti - grąžinti medžiui vientisą struktūrą. Tam su garais pakeliame įspaustą medieną ir nušveičiame iki tolygaus paviršiaus.
Bet kokiu atveju ta vieta gausis kiek žemiau, negu paviršius aplinkui. Priklausomai nuo gylio pasirenkamas arba sintetinis "filler", arba šelakas. Aš naudojau šelaką, per kelias sesijas reljefas jau buvo lygus.
Kai paviršius jau lygus, galima pradėti su pačiu retušu. Aš naudoju jau paruoštus pigmentus (Kremer), šelako ir sandarako mišinį ir 99% spiritą. Spalvą ir intensyvumą ant kolinsky n.4 teptuko parenku naudojant paletę. Pats procesas lėtas, palaipsniui dirbant nuo pačių šviesiausių zonų. Taip pat reikia iš naujo "nupiešti" rieves, kurios yra daug tamsesnės už minkštus tarpus tarp jų. Ne mažiau svarbus faktorius - šviesa. Geriausia variantas - dienos, bet kartais, kai dirbti tenka ir naktimis - tinka ir daylight lemputės (apie 5000-6000k).
Po retušo aš uždengiu viską su keliais šelako sluoksniais ir leidžiu pastovėti kelias savaites, kad lakas pilnai sukietėtų.
Aišku, kad retušavimo vietas galima surasti žiūrint tam tikrais kampais su tam tikra šviesa, bet fizikos ir chemijos mes, deja, neapgausime.
Iki!
Comments